Šią savaitę Stipruoliai buvo išvykę̨ į Dzūkijos etnografinį regioną.
Spėkit kur pabūvojome? Ogi, MEŠKOS ŠIKNOJ! Šalia Marcinkonių kaimo esantį raistą vietiniai dzūkai taip praminė todėl, kad mamos meškomis kaime gąsdindavo savo vaikus, kad šie nenuklystų tolį į pelkę: “Žiūrėk, meškos šikna ten už medžio!”
Bet tai dar ne viskas!

Pakeliui stabtelėjome ir Balbieriškio atodangoje. Laiptelius skaičiavome kopdami į Merkinės piliakalnį, gražiausiomis Dzūkijos miškų atodangomis grožėjomės „Ūlos akyje“. Net šaltinio vandens paragavome.
Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokykloje, dalyvaudami edukacinėse veiklose, stebėjome ir tyrėme pušis, jų kankorėžius. Sužinojome kaip susidaro pelkė, kokie augalai joje auga.
Laisvą laiką išnaudojome prasmingai! Atlikom įvairias užduotis grupėse, stiprinome komandinius įgūdžius, žaidėme žaidimus.
Drevinės bitininkystės muziejuje pamatėme, kaip kelminiuose aviliuose prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas. Pats muziejaus bitininkas parodė kaip atsargiai ir į pušį įkopti, kad netektų, kaip Mikei Pūkuotukui grįžti su ištinusia nosimi.
O galiausiai, ekskursiją užbaigėme Prienų krašto muziejuje, edukacinėje programoje „Žvakių liejimas“. Susipažinome su senovinėmis apšvietimo priemonėmis ir netgi patys draugiškai auginome ir nusiliejome gryno vaško žvakes.